Žinot, tą jausmą, kai sapnuoji, jog skrendi? Kai esi virš visko. Pakilęs. Sklandantis. Lengvas. Iš tokių sapnų nesinori pabusti. "Sapnuotojas" būtent toks ir yra - sustabdytas skrydyje. Nepažadinamas. Dar svajotojas gal kiek truputį.

Parodysiu, kaip iškeliauja stikliniai "prieausiukai". Va taip va sudėlioti, ant štai tokių rankų darbo kortelių -  iš dviejų skirtingų lietimų popierių pagamintų, išmyluotų, išglostytų :) Tokie visokie auskariukai po 20Lt. Šiuo atveju ant kortelės skrenda labai išmintinga bitė, kuri sako "Rankų darbo", nes labai myli viską kas pagaminta rankomis, todėl ir marmaliuoja vis :)

Skirtingi daiktai, skirtingai ir pakuojami :) Tokia rimtesnė segelė, keliauja dėžutėje, štai taip:

Rodausi naujus auskarus "Saulės šokis". Pagaminti iš sidabro ir mano gamybos stiklo (priklausomai nuo apšvietimo, stiklas iš geltonos virsta žalsvos spalvos). Gimė galvojant apie indėnų Saulės šokį – seniausią ir iškilmingiausią prerijų genčių religinį ritualą, kai šokėjo kūnas tampa malda. Šis šokis buvo šokamas vėlyvą pavasarį ar ankstyvą vasarą ir juo buvo trokštama pasiekti dvasinį atsinaujinimą, taip pat padėkoti Dievui už svarbius gyvenimo įvykius: išgijimą, sėkmę. Per ritualą toje šventoje vietoje, kur atliekamas Saulės šokis, indėnai prašo nežudyti jokio gyvūno, nes šiuo šokiu taip pat stengiamasi atkurti harmoniją tarp žmonių ir gamtos. Įkvėpė :)

Jei ieškote beprotiškai mielų, šiltų ir iš visos širdes gamintų dovanų, jei negalite gyventi be skaniai kvepiančių muiliukų, burnoj tirpstančių keksiukų ir oj, tiek daug visko ten bus, kad net išvardinti sunku :)) Užsukite, jei mėgstate daryti mažus stebuklus, juk viskas kilniam tikslui :) Daugiau rasite čia - "Kalėdinė Vilties mugė".

Ten rasite ir porą mano darbų ;)
Vyriškos sąsagos (sidabras, stiklas) "Tu vis dar tiki Vesternais"

Bei stiklo pakabuką "Galaktika".

Sidabrinis žiedas su mano gaminta stiklo akimi. Įkvėptas Edgar Allan Poe poemos "Varnas". Kai mintyse gimsta vaizdas, kurio negali išmesti iš galvos, kol pagaliau jį įgyvendini.  Tada akimirkai ramu, tada trumpam galvoje tuščia.

Kuriant šį papuošalą, galvoje vis sukosi žodžiai - "Kada arbatėlė tampa stebuklinga? Kai yra su kuo ja dalintis".
Juk tada viskas skaniausia ir gražiausia, ir nepasimiršta, kai turi su kuo viską dalintis. Akimirkos tampa istorijomis.

O kitoje papuošalo pusėje rankomis pjaustyti inicialai.

Jei vaikystėje manęs paklausdavo, koks metų laikas man labiausiai patinka, visada atsakydavau - vasara. Jei dabar kas paklaustų, atsakyčiau, kad ruduo.  Tas kvapas ore, sumišęs su prisiminimais, spalvoti lapai, visur besitraikantys voratinkliai... Žodis labiausiai apibūdinantis mano jausmus šį rudenį - nostalgija. Tokia nėriniuota, kaip voratinkliai ir šilta, kaip spalvoti lapai.

Ir apėmė mane rudeniniai tingiadieniai, kai viskas sulėtėja, atšąla ir norisi tik kiurksoti prie židinio su puodeliu arbatos rankose ir šiltu pledu ant kojų. Kai viskas jau kvepia rudeniu.
Trumpas naujo darbo fotoreportažas :) "Aistra ir ramybė" - apyrankė ir žiedas.

Mane visada domino augalų,  natūralaus gamtos grožio atkartojimas ir interpretacijos papuošaluose. Gamta ir žmogus man - vientisa ir nedaloma jungtis. Ji nėra mano dalis, aš nesu jos, aš ir esu gamta.