Sidabrinis žiedas su mano gaminta stiklo akimi. Įkvėptas Edgar Allan Poe poemos "Varnas". Kai mintyse gimsta vaizdas, kurio negali išmesti iš galvos, kol pagaliau jį įgyvendini.  Tada akimirkai ramu, tada trumpam galvoje tuščia.

Gražiausi prisiminimai iš vaikystės, turbūt tie, kai šaltais vakarais visi namai kvepėdavo mamos kepiniais. Kažkada atėjo laikas, kai ir pati pradėjau kepti, bandyti ir beprotiškai įsijausti į gaminimą. Genai?:)
Šokoladiniai sausainiai su šokolado ir lazdyno riešutų gabalėliais. Kai spragsi židinys ir visi namai kvepia...šokoladu.

Kuriant šį papuošalą, galvoje vis sukosi žodžiai - "Kada arbatėlė tampa stebuklinga? Kai yra su kuo ja dalintis".
Juk tada viskas skaniausia ir gražiausia, ir nepasimiršta, kai turi su kuo viską dalintis. Akimirkos tampa istorijomis.

O kitoje papuošalo pusėje rankomis pjaustyti inicialai.

Jei vaikystėje manęs paklausdavo, koks metų laikas man labiausiai patinka, visada atsakydavau - vasara. Jei dabar kas paklaustų, atsakyčiau, kad ruduo.  Tas kvapas ore, sumišęs su prisiminimais, spalvoti lapai, visur besitraikantys voratinkliai... Žodis labiausiai apibūdinantis mano jausmus šį rudenį - nostalgija. Tokia nėriniuota, kaip voratinkliai ir šilta, kaip spalvoti lapai.

Ir apėmė mane rudeniniai tingiadieniai, kai viskas sulėtėja, atšąla ir norisi tik kiurksoti prie židinio su puodeliu arbatos rankose ir šiltu pledu ant kojų. Kai viskas jau kvepia rudeniu.
Trumpas naujo darbo fotoreportažas :) "Aistra ir ramybė" - apyrankė ir žiedas.

Mane visada domino augalų,  natūralaus gamtos grožio atkartojimas ir interpretacijos papuošaluose. Gamta ir žmogus man - vientisa ir nedaloma jungtis. Ji nėra mano dalis, aš nesu jos, aš ir esu gamta.